Žiūriu pro skaidrų ir didelį kambario langą. Lauke tamsu. Danguje blyksčioja nesuskaičiuojamos, neaprėpiamos marios ryškių ir blausesnių žvaiždžių. Jaučiuosi pavargus ir apsvaigus. Lova šalia, norėčiau kristi į minkštus patalus, bet šios nuostabios žvaigždės mane užbūrė. Laikas sustoja. Mane apgaubia jauki šiluma. Aš skrendu lyg blaškomas vėjo pienės pūkelis. Skrendu į keistą nežinią. Ten neegzistuoja džiaugsmas. Ten žmonės nesišypso ir yra liūdni. Netrukus ir man pasidaro liūdna. Šie žmonės lyg robotai, gyvena tik tam, kad gyventų,- pamaniau.
Ir užmigau.
Austėja
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą