Mergaitė su balionais #4

Mergaitei iš rankų pradėjo sprūsti balionai. Iš pradžių vieno virvelė paleido jos rankas ir nuskrido balionas į dausas. Po to kito. Ir dar kito. Bet mergaitė to nepastebėjo, ji tik žvengė ( juoku to nepavadinčiau) ir leido pražūtingai psichozei ją užvaldyti.
Tik kai jos rankose beliko vienas balionas, ji pakėlė akis ir pamatė.
Isterija. Panika. Neviltis. Ir neapsakomas liūdesys tarsi užtvindė ją. Gyvenimas, kurį ji galėjo nugyventi, jei būtų pasirinkusi kitaip, prabėgo jai prieš akis. Ji pagalvojo: galas. Ir tėškėsi į šaltą ir purviną dugną.
Vakarė

ramybė

Tiek daug minčių verda mano galvoje.Tai mokslai, kūrybinės mintys, gyvenimo problemos ar tiesiog kas nors random. Ten visko tiek daug, kad aš vos galiu išlaikyti savo galvą ant pečių.
Tačiau, kai aš nueinu ten, į tokią vietą, kurią žinau tik aš, mano galvoje nebelieka jokių minčių. Joje nelieka nieko. Visiškai nieko. Man būna taip ramu ir gera, kai ji visiškai tuščia ir lengva, kai nereikia jaudintis dėl visų problemų. Tiesiog sėdžiu savo vietoje ir klausausi paukščių čiulbesio, medžių ošimo ir mėgaujuosi šia akimirka. Aš sėdžiu ir šypsausi, nes ten, ir tik ten aš jaučiuosi laiminga.
Audra

Mergaitė su balionais #3

Dabar mergaitė vos vos siekė antrą aukštą. 3/4 jos balionų sudarė juodieji balionai. Mergaitė nesitaisė. Kaip tik, vis labiau leidosi žemyn. Tačiau balionai vis tiek yra balionai: šiek tiek kelia.
Bet jeigu tu nesitaisai ir vis daugiau gauni juodųjų balionų, tai tada jie pradeda slysti tau iš rankų. O kai jie išslysta, tu nukrenti į dugną ir daugiau iš ten nebepakyli, nes nebegauni jokių balionėlių.
Vakarė

Pienės pūkelis

    Žiūriu pro skaidrų ir didelį kambario langą. Lauke tamsu. Danguje blyksčioja nesuskaičiuojamos, neaprėpiamos marios ryškių ir blausesnių žvaiždžių. Jaučiuosi pavargus ir apsvaigus. Lova šalia, norėčiau kristi į minkštus patalus, bet šios nuostabios žvaigždės mane užbūrė. Laikas sustoja. Mane apgaubia jauki šiluma. Aš skrendu lyg blaškomas vėjo pienės pūkelis. Skrendu į keistą nežinią. Ten neegzistuoja džiaugsmas. Ten žmonės nesišypso ir yra liūdni. Netrukus ir man pasidaro liūdna. Šie žmonės lyg robotai, gyvena tik tam, kad gyventų,- pamaniau.
    Ir užmigau.
 
    Austėja

Mergaitė su balionais #2

    Taigi mergaitė rinko balionus. Dažniausiai jos rankos gniaužė spalvotuosius balionus. Žinoma, pasitaikydavo ir vienas kitas juodasis balionas, bet tik vienas kitas. Mergaitė jau buvo pakilusi ligi pušų viršūnių, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis.
    Mergaitė staiga ištįso, pasikeitė jos balsas, pradėjo ji nešioti lemenėles ir pešiotis antakius. Manau, suprantat, kas atsitiko. Tada prasidėjo... Nusibodo mergaitei spalvotieji balionai, užsimanė juodųjų, pradėjo maištauti. Ji šokinėjo nuo stogų, trankė galva į sienas, pylėsi sau į gerklę nuodus ir t.t. Ji manė, kad yra išskirtinė, elgiasi kitaip negu visi, yra kitokia, puikiai matydama, kad taip daro visi. Manė, kad spalvotuosius balionus turi visi, tai nuobodu ir įprasta. Bet, žinoma, ji klydo.
Vakarė

Mergaitė su balionais

Gyveno kartą mergaitė. Turėjo ji visą glebį įvairiausių balionų. Jie buvo visokiausių spalvų: geltonos, žalios, rožinės, melsvos, alyvinės... Spalvotieji balionai kėlė mergaitę aukštyn. Bet tam glebyje buvo ir juodų balionėlių, o jie mergaitę tempdavo žemyn. Kuo daugiau juodųjų balionų, tuo labiau ji yra tempiama žemyn. Kuo daugiau spalvotųjų, tuo aukščiau ji kyla.
Jai padarius gera darbą, turėjus geras mintis, buvus gera ar darius kažką panašaus, jos saujoje atsiranda spalvotas balionėlis. Bet padarius atvirkštinį veiksmą šitiems, ji gauna juodąjį balioną.
Vakarė