Dulkės

Su kiekviena sekunde artėja neaplenkiama mirtis. Juk viskas kažkada išnyks. Greitai išnyks putliosios dėmėtosios pandos, storaodžiai raganosiai ir dryžuotieji tigrai. Žmonės ir išnyks. Išnyks miškai, vandenynai, kalnai, įdubos. Viskas pavirs tik kažkada buvusia viltim, tiesiog dulkėm.
Mirties aš nebijau. Bijau, kad gyvenimas praeis per greitai, kad nespėsiu įgyvendinti savo tikslų ir svajonių. Bijau, kad spoksodama į facebook'o sieną nepražiopsiočiau visko. Gyvenimo.

Iš dulkės gimei, dulke pavirsi.

Pokalbis

Tai bus beveik tikra mano kasdieninio bendravimo su naujais žmonėmis istorija.    Kai su kažkuo susipažįstu, aš gan bijau ir droviuosi, todėl taip gaunasi...
Smegenys:
- Ooo ,Vaka, žiūrėk naujas žmogus. Prieik, susipažink. Juk tau patinka bendraut su žmonėmis.
Vakarė prieina prie žmogaus. Stovi ir spokso. Nejauki tyla.
Smegenys:
- Sakyk labas!
Vakarė:
-Laaebaeiš!!!
Žmogus:
-Labas...
Smegenys:
-Paklausk vardo.
Vakarė:
-Sakyk vardąąą!
Žmogus pasako varda ir paklausia, koks mano.
Vakarė:
-Aš būti Vėkrė.
Smegenys:
-Nu jo...Pasakyk kažką protingo, juk tu gali!
Vakarė:
-Mėnulis sukasi.
Smegenys:
- Vaka, ka tu dirbi?! Pasakyk kažką juokingo, tarsi sakytum savo draugams...
Vakarė:
- Gal nori cepe Linų?! Pagauni? Cepe Linų!!! *juokiasi isterišku juoku*
Žmogus stovi apimtas baimės.
Smegenys:
Košmaras... Pabandyk nusišypsoti, šypsena viską pataiso.
Vakarė padaro keisčiausia, šiek tiek agresyvią veido mimiką.
Žmogus:
-Klausyk, turiu eiti... Pa... Paa...Pavalgyt...
Ir išbėga beprotiškai klykdamas.
Vakarė